|
Alfonso Budvyčio fotografijos yra mūsų kultūros ir profesionaliosios kūrybos
palikimas, ir mūsų pareiga atsiminti ir įvertinti savo kultūros perlus, vienu
iš kurių drąsiai galima laikyti fotomenininko Alfonso Budvyčio (1949-2003)
kūrybą. Jo biografija trumpai pristatoma šiame straipsnyje.
A. Budvytis gimė Žemaitijoje, nedideliame Balsėnų kaime. Netrukus po jo gimimo
tėvai buvo ištremti į Sibirą, pats Alfonsas, šios lemties išvengęs, liko gyventi
kartu su savo senoliais.
Fotografija Alfonsas
susidomėjo jau mokykliniais metais, nes mokykloje jis lankė vietinį fotografijos
būrelį. Tačiau rimčiau fotografija užsiėmė nuo 1971 metų
po farmacijos studijų Kauno medicinos institute. Pirmosios parodos buvo
surengtos Farmacijos valdybos ir Kauno medicinos instituto (dabar universiteto)
koridoriuose.
1979 m. Budvytis tampa Lietuvos fotografijos sąjungos nariu ir pradeda
profesionalaus fotografo karjerą. Dirbo pagal principą: „padaryk taip, kad būtų
tarsi kumščiu tvota per stalą ir kad visi aplinkui nuščiūtų“. Jo fotografijos
pasižymi ekspresyvumu ir novatoriškumu, dauguma jų neatitinka įprastinio
suvokimo, kad fotografija – tai realijos atspindys. A. Budvytis nebuvo
dokumentalistas, o toks kūrėjas, kuriam gamta tarnavo tik įrankiu jo idėjoms
įgyvendinti. Jis fotomene buvo revoliucionierius, visuomet ieškojęs ir
atrasdavęs kažką naujo. Savo žemaitišku charakteriu išsiugdęs savitą stilių jis
praturtino Lietuvos ir pasaulio fotografiją. Už tai ir buvo apdovanotas
Vyriausybine meno premija 2002 metais.
Vieni iš
svarbesnių jo darbų ciklų (iki 1984 metų fotografijų į ciklus nemėgo jungti)
išdėstyti chronologine tvarka: „Palata Nr. 7“ ,1984; „Mada“ ir „Vietnamas“,
1986; „Lietuvos kaimeliai“, 1988; „Vilniaus vaizdai“, 1990; „Tylioji gamta“,
1991.
Deja, šis
talentingas fotografas žuvo nelaimingo atsitikimo metu, būdamas vos 55
metų, 2003-ųjų spalį.
Šiuo metu dar nedaug kas padaryta, įamžinant jo
palikimą, tačiau pirmieji žingsniai jau žengti, ir į ateitį žiūrima su viltimi.
Tadas Budvytis
|
